26.10.2011

Nesąmonės apie puerą (Pu Erh).

Ant mano stalo - informacinis lapelis, kuris buvo prisegtas prie paketėlio su mažais Šu (Shu) puero (Pu Erh) arbatos lizdeliais (Xiao Tuo). Kilnus šio lapelio tikslas - informuoti pirkėją apie paketėlio turinį. Perskaičius man plaukai pasišiaušė. Geriau jau pirkėjas jo neskaitytų... Informacinio lapelio autorė, UAB „Praxis“ konsultantė Jolanta Bivainienė, kurios net parašas puikuojasi po šiuo „kūriniu“, turėjo gerai paplušėti, kol surinko tiek nesąmonių į vieną vietą. Pabandykime išsiaiškinti.
Cituoju:
„Arbatos gimtinėje Kinijoje daugiau nei 800 metų geriama raudona žalioji arbata Pu-Erh.“
Su teiginiu, kad Kinija - arbatos gimtinė, galima sutikti, tačiau, kad būčiau visiškai tikslus, turiu pabrėžti, jog botanikai nustatė, kad šiuolaikinių arbatos krūmų rūšys kilo iš šiuolaikinės Kinijos Junanio (Yunnan) provincijoje dar ir dabar augančių laukinėmis sąlygomis arbatos medžių. Kai kuriems daugiau nei 1700 metų, ir jie dar ir šiandien duoda derlių. Seniausiam žinomam kultūriniam Puero medžiui – 3200 metų. Tačiau Junanio valstija įėjo į Kinijos sudėtį tik apie 200m p.m.e. ir keletą kartų buvo išsikovojusi didesnę ar mažesnę nepriklausomybę. Manau, teisinga būtų teigti, kad arbatos gimtinė yra šiuolaikinės Kinijos teritorijoje , nes Junanis (Yunnan) buvo labiau tajų, indų ir daugybės vietinių tautelių, o ne kinų istorinės žemės.
„Geriama daugiau nei 800 metų“. Be abejo daugiau. Pirmą kartą pueras paminimas 862 m. Fan Chuo parašytoje „Knygoje apie barbarus“. Iš kitų šaltinių taip pat matyti, kad tuometinė Kinijos Tanų (Tang) imperija pirko šią arbatą iš vėliau užkariautos Nan Zhao karalystės (dabartinė Junanio provincija). O jau Sunų dinastijos laikais net poetas Wu Yu Cheng jai paskiria eilėraštį. Taigi, jeigu senąją Junanio teritoriją laikysime šiuolaikinės Kinijos teritorija, puero arbatos gėrimas nukeliauja į raštu nepatvirtinamus legendinės senovės laikus (legenda sako, kad arbatą ten pasodina legendinis Zhuge Liang'as) – o tai - antras amžius prieš mūsų erą, jeigu tikėsime tik raštais – Tanų dinastija – tai 9 amžius, o tai jau daugiau nei tūkstantis metų.
Bet didžiausias pirmo sakinio perliukas – „Raudona žalioji arbata“. Ilgai neradau žodžių. Taip gali parašyti tik žmogus, nežinantis nei europietiškos, nei kinietiškos arbatos klasifikacijos. Bet, matyt, apie jas girdėjęs. Raudonoji arbata – tokios sąvokos europietiškoje arbatos klasifikacijoje nėra, nebent kartais taip pavadinamas afrikietiško Roibos augalo nuoviras.
Kinietiškoje arbatos klasifikacijoje, kuri yra daug platesnė už europietiškąjąi, raudonoji arbata yra. Tačiau kinai taip vadina arbatą, kurią mes, europiečiai, vadiname juodąja. Kaip arbata gali būti tuo pat metu ir žalia, tai yra mažai fermentuota, ir raudona - stipriai fermentuota? O gal tai puikus rinkodaros ėjimas? Mėgstate žaliąją arbatą?
Gerkite puerą.
Mėgstate raudonąją (juodąją)?
Gerkite puerą.

Skaitome toliau:„Tradcinėje kinų medicinoje sveiku laikomas tas žmogus, kurio gyvybinė energija, Qi arba Chi (či) srūva netrikdomai, o moteriškasis In ir vyriškasis Jan pradai yra pusiausvyroje.“Ci (Qi) - mandariniškasis, norminis šio žodžio tarimas, ir leistis į pietietišką žodžio tarimo variantą - Chi, manau, nebuvo būtina. Toliau – be klaidų.
Štai kas parašyta apie puero arbatą ir jos įtaką Ci (Qi):
„Pu-Erh arbata palaiko gyvybinės energijos tėkmę.“
Niekuo nepagrįstas teiginys, nors ir puikus reklaminis šūkis. Taip pat sėkmingai galima teigti, kad vanduo palaiko gyvybinės energijos tėkmę.
Autorė rašo apie gydomąsias arbatos savybes:
„Neįprastai raudona, net kaštoninės spalvos arbata, dar vadinama imperatoriškąja arbata, kinų raštuose minima kaip vaistas pagirioms gydyti, kepenų darbui gerinti, kraujo riebalams tirpdyti.“
Gaila, kad autorė nenurodo šaltinių, iš kurių ji pasisėmė tokios informacijos. Taip, yra kelios puero rūšys, kurios buvo siunčiamos į imperatorių rūmus kaip duoklė. Bet, deja, ne ta rūšis, kuri paketėlio viduje. Pagal šią technologiją pueras gaminamas tik nuo septyniasdešimtųjų praeito šimtmečio metų. O tuo metu, kaip žinia, imperatorių Kinijoje jau seniai nebuvo.
Kalbant apie gydomąsias puero savybes, ši arbata nėra vaistas. Ir kodėl į pirmą vietą autorė iškelia sunkias pagirias? Padėjo? Senieji (Min ir Cin dinastijų) autoriai pirmiausia pažymi, kad ši arbata (turima omeny senoji puero gamybos technologija) turi švelnių šildančių savybių, skatina seilių išsiskyrimą, gerina virškinimą ir maisto įsisavinimą.
Šiuolaikiniai tyrimai (ų rezultatai prieinami ir nemokantiems skaityti kinų raštų, nes atlikti ne tik Kinijoje, bet ir Europoje) patvirtina senolių žinias, taip pat pažymi, kad pueras tinkamas kovojant su cholesterolio pertekliumi, antsvoriu, valo organizmą nuo toksinų, turi priešvėžinių savybių.
Tai patvirtina ir lapelio autorė:„Dėl ypatingų (konkrečiau negalima?) Pu-Erh arbatos savybių, patvirtintų nepriklausomais klinikiniais tyrimais skirtinguose Europos universitetuose, tradicinės kinų medicinos „perlas“ (gerai, kad paimta į kabutes – kinai turi nepalyginamai stipresnių gydomųjų priemonių) persikėlė į europiečių (pueras jau senai populiarus Japonijoje, JAV, Australijoje), vaistines, dietologijos vadovėlius ir sanatorijas.“
Jaučiu, imu pavargti – pasitenkinau keliais trumpais komentarais skliausteliuose.
Ir vėl:
„Raudonos arbatos vardas kilęs iš Kinijos Pu-Erh prefektūros pavadinimo.“
Kūrinio pradžioje autorė puerą klasifikuoja kaip „raudonąją žaliąją“ arbatą. Dabar moteriškai žaviai ji pakeičia savo nuomonę – tebūnie pueras tik raudonoji arbata. Pagal kiniškąją klasifikaciją, arbata, esanti šiame paketėlyje, yra priskiriama prie Hei Cha – juodosios arbatos. O pueras (Pu Erh) – miestas Junanio (Yunnan) provincijoje.
Šis miestas nuo seno buvo pagrindinis prekybos arbata šioje provincijoje centras, deja šiuo metu praradęs savo svarbą.
O čia – vėl šedevras:
„Qingmao arbatos medžio lapai auginami amžino pavasario žemėje – Junanio provincijoje.“
Autorė, matyt, norėjo... Ne, geriau patylėsiu, kad neįžeisčiau žmogaus. Ilgai sukau galvą, kas gi tai – Qingmao? Nematant hieroglifų, pagal transkripciją išversti labai sunku. Transkripcijos taisyklių autorė nesilaiko rašydama provincijos pavadinimą, o rašo jos ekvivalentinį tarimą. Nieko, moterišką autorės nepastovumą mes suprantame.
Taigi, kas tas Qingmao? Aišku, kad tai ne arbatos medžio pavadinimas (nors pueras gaminamas tiek iš Junanyje auginamų arbatos medžių, tiek ir iš krūmų), nes junaniškoji atmaina vadinama DaYeh – plačialapis.Manau, kad autorei pavyko harmoningai sujungti ir sutrumpinti dvi sąvokas –MingQing (prieš lietus – sezonas, kai surenkama vertingiausia arbata) ir MaoCha arbatos pusfabrikatis, neperėjęs galutinių apdirbimo stadijų). Deja, autorinis lietuviškai-kiniškas naujadaras Qingmao neturi jokios prasmės.
Paskutinė pastraipa galutinai parodo, kad konsultantė, rašanti apie puerą, anot rusų patarlės, „girdėjo skambinant varpais, tik nežino, kur“:
„Šios arbatos savybės ir spalva yra specifinės fermentacijos, o tiksliau „konservavimo“ pasekmė.“
Geriau jau vietoj kablelio autorė būtų padėjusi tašką. Jokia arbata, ne tik pueras, nėra konservuojama. Fermentacija – ne konservacija, o atvirkščiai – arbatos medžiagų kitimas, veikiant fermentams, kurių yra ne tik arbatos lape, bet ir ant jo esančiuose mikroorganizmuose.
Toliau autorė sekundei pakelia paslapties uždangą:
„Ypač dideli žali arbatos lapai buvo presuojami didelėse statinėse ir ypatingai stropiai saugomu būdu „užraugiami“.
Na, visai kaip kopūstai, tik slaptu būdu. Deja. Puero gamybos būdus ir stadijas jau senai aprašė ir nufotografavo ne tik kinai, bet ir vakariečiai. Dideli lapai, na, ne visai – iš didelių, tai yra subrendusių lapų, gaminamas prasčiausios rūšies pueras. Geriausiam naudojami pumpurai ir du pirmieji lapeliai. Statinių tikrai nenaudoja, o pagal dominuojančią mikroflorą – pelėsį Aspergilum Negro, šį procesą tiksliau būtų pavadinti lėtu pelėjimu.
Autorė dar kartą grįžta prie kopūstų, atsiprašau, arbatos rauginimo:
„Toks rauginimas išsaugo veiksmingiausias „žaliosios“ arbatos savybes ir suteikia Pu-Erh arbatai tik jai būdingų savybių, žemės aromatą, ir ryškų skonį.“
Dar kartą pasikartosiu – puero arbata nerauginama. Po fermentacijos pueras negali būti žalia arbata, nei su kabutėmis, nei be jų. Vienintelė sakinio dalis su kuria galiu sutikti, ir tai iš dalies, kad „puerui jo savybes ir skonį suteikia ne tik fermetacijos procesas, bet ir specifinė žaliava.“ Kad ir kaip stengtumeis, puero nepagaminsi iš Ansi (An Xi) provincijoj surinktų arbatos lapų.
Nesuprantu, apie kokią puero arbatos rūšį autorė rašo:
„Kuo ilgiau arbata išlaukia savo valandos, tuo ji veiksmingesnė. Veiksmingiausia Pu-Erh arbata, nokinta 20–60 metų.“
Pakelyje sudėtas pueras priklauso Šu (Shu – paruoštas, gatavas) rūšiai, kurio gamybos technologija buvo sukurta tik prieš keturiasdešimt metų, 1970-aisiais. Taip, yra seniausia – Šen (Sheng - žalias, neparuoštas), kuri pagal savo pradinį fermentacijos laipsnį yra tarp žalios ir uluno (Oolong). Būtent Šen yra skirta ilgam brandinimui, o Šu (Shu) puero kokybė gerėja tik 5–10 metų.
Pabaigoje autorė pirkėją nuramina:
„Pirmasis skonio įspūdis nepratusiam europietiškam gomuriui neįprastas, bet greitai priprantama.“
Iš tiesų, prastos kokybės pueras dažnai "kvepia" senomis padangomis. Tačiau ko nepadarysi, jeigu tai sveika. Bet prie geros kokybės puero priprasti nereikia. Jis skanus ir kvapnus.
Pabaigoje autorė duoda rekomendacijas, kaip paruošti puerą. Iš esmės viskas teisinga, tačiau už paskutinį sakinį, už patarimus, galinčius sukelti pavojų sveikatai, tūlas pirkėjas gali paduoti autorę į teismą:
„Jei norisi žvalumo ryte, arbata užplikoma iš vakaro ir paliekama nakčiai.“
Žinoma, nakties ilgumas skirtingu metų laiku skirtingas, tačiau taip ilgai arbatos laikyti nevalia – iš lapų ima ekstrahuotis nuodingas guaninas, kitos medžiagos oksiduodamosi taip pat gali pakenkti. ARBATOS NEGALIMA PALIKTI NAKČIAI!Ir kodėl prekiaujantieji arbata taip jos nemyli? Aš nesu toks piktas, kaip galėjo pasirodyti beskaitant. Tačiau negaliu taikstytis su tokiomis nesąmonėmis apie mano mėgstamą gėrimą – arbatą.

Комментариев нет: